Senovės baltai neskaičiavo laiko mums įprastu linijiniu būdu – vis prie turimų metų pridėti dar ir dar, kol imiesi jaustis nerangus ir aptingęs. Jiems buvo įprastas ciklinis laiko skaičiavimas, padiktuotas gamtos ritmo: kiekvienas pavasaris įsukdavo naują gyvenimo ratą, pamažu jį stabdydamas rudenį.